Kadais, kai dirbau užsieniuose ir man atrodė, kad tai – kiekvieno lietuvio „Močiutės svajonė“, bandžiau prikalbinti buvusį kolegą, su kuriuo bendravau artimiau, kad jis susirastų darbą netoli manęs. Nuolatos mėgau kalbinti, skatinti žmones keltis – ar tai natūralus noras pasidalinti savo atradimais ar šalia draugų visada būna smagiau, ypač, kad tuo metu pagrindinis laisvalaikio leidimas buvo baliai-festivaliai.
Kristis lyg iš pradžių susidomėjo, bet vėliau entuziazmas išblėso. Po kelių savaičių tylos – paskambino (buvo toks dar reikalas, kai žmonės skambino vietoj laiško ar žinutės) ir pranešė, kad nevažiuos ir trumpai paaiškino kodėl. Labai paprastai išdėstė, o man tas pokalbis vienokia ar kitokia forma išnyra iš minties gelmių.
– M, perskaičiau knygą apie prioritetus ir supratau, kad juos turiu turėti. Visi turim turėti. Apie tai ir galvojau šias kelias savaites, o galų gale juos išgryninęs susidėjau:
(Nepamenu ar tikrai šita tvarka, gali būti, kad šunys buvo pirmoj vietoj).
– Tai yra mano prioritetai – važiavimas gyventi svetur – neleis man gyventi su šunim, o už miške prie ežero esančios sodybos, geresnės vietos jiems lakstyti ir ganytis – nerasiu, nėr prasmės keltis.
Dideli ir gražūs Krisčio šunys.
Tuo metu nelabai supratau kokie yra mano paties prioritetai, bet, kad jie gali būti svarbūs gyvenime – tai buvo akivaizdu. Žinoma, kad aš juos turėjau – visi mes juos turime, tik nebuvau įsivardinęs, negalėjau žodžiais nusakyt.
Laikui bėgant grynuoliai pasirodė paviršiuje:
Juos reikėjo išsiaiškinti pačiam sau su savim ir tai padeda man jaustis gerai priimant sprendimus, ypač, jei reikia rinktis iš kelių alternatyvų, tam tikra prasme – sprendimų priėmimo rėtis.
Taigi, nieko netrūksta šiame sąraše?
m
p.s.
Žmonos prašau ištaisyt klaidas, tai ji iškart paklausė – „O kur sveikata? O kur mažos širdelės?“ – sveikata susijus su vidine ramybe, jei yra vidinė ramybė – dzin ta sveikata, o mažos širdelės – šeima.
p.p.s.
Mažos širdelės - tai katytė ir šunytė. (Apskritai myliu visus gyvūnus, bet kai kuriuos valgau).
m